Biblioteka

Birutė Mar žinoma kaip viena įdomiausių poezijos interpretatorių, apdovanota festivalio „Poezijos pavasaris“ prizu kaip geriausia aktorė-skaitovė. Jos kūryboje svarbią vietą užima individualios raiškos eksperimentiniai projektai ir monospektakliai, sujungiantys teatrą, muziką, poeziją ir šokį, savaip interpretuojantys asmenines patirtis, įvairių kultūrų įtaką. Birutės Mar monospektakliai („Žodžiai smėlyje“, „Meilužis“, „Poetė“ , „Antigonė“, „Unė“) yra pelnę daug tarptautinių apdovanojimų. Ji taip pat kuria poeziją, prozą, pjeses, libretus operoms.

Norėjau klausti, kuri kūrybos forma (režisūra, poezija, choreografija, aktorystė) artimiausia, bet perskaičiau tokį Jūsų sakinį: „Laimingiausia jaučiuosi, kai stoviu scenoje." Ar tai tiesa ir kodėl?
Nežinau, kodėl, taip tiesiog yra. Visa kita, ką darau tai, kai yra laisvo laiko, galėtum ir be to. O ta būsena, kai stovi scenoje... Iš tikrųjų nepaaiškinsi šito pašaukimo, tarsi darbas, bet nejaučiu, kad dirbu - tokia laiminga profesija - ir šiaip eitum į tą sceną, o čia dar ir pinigus moka, nors ir nedidelius, bet gali pragyventi.

 

Daug Jūsų kūryboje bei gyvenime sąsajų su Rytų kultūra. Kuo ji ypatinga? Ko ieškote? O gal atradote?
Aš taip intuityviai pradėjau į tuos Rytus, iš pradžių ir nelabai žinojau, bet buvo kažkokia trauka. Pirmas žingsnis į Peterburgą ketverius metus, paskui Japonija, nors nežinau, kodėl ir ten norėjau važiuoti. Tik girdėjau tokį mitą, kad ten tokia aktorių energija, kad jie gali suvaldyti publiką, didžiules sales tiesiog nieko nedarydami – va tas japonų teatras. Ten kai nuvažiavau, tik tada atradau, kas artima. Jų minimalizmas, formos išgryninimas man kūryboj labai svarbu - atmesti visa, kas nereikalinga, pasakyti, kad ir eilėraštyje, keliais žodžiais tai, ką galima pasakyti ilgai kalbant – va tai ir sunkiausia. Po to sekė Indijoje visi dvasiniai ieškojimai, atvira širdis. Labai sunku Vakarų pasaulyje gyventi su atvira širdim, nes tai mūsų proto, intelekto laikas ir amžius, ir kultūra, o man pačiai žymiai lengviau visa tai daryti širdim.

 

Dažnai scenoje stovite viena. Ar nesunku vienam aktoriui?
Man didžiausias komplimentas po mano spektaklio, kai žmonės sako, jog atrodė, kad pilna scena žmonių. Kai buvau pas jus su spektakliu „Jis ir ji“, žmonės sakė: „Kad Jūs užpildot visą sceną.“ Monospektaklis irgi yra spektaklis, tik tu vienas turi sukurti šį įspūdį ir tai reikalauja tavo vidinių pastangų. Kai aš buvau rusų režisieriaus Sergejaus Jurskio programoje, kur jis skaitė romaną, jo ištraukas „Meisterį ir Margaritą“ ir išvis nieko nedarė, tik skaitė, o tu ten tik klausai valandą dvi ir atrodo, kad matai, dalyvauji – tai man toks aukščiausias meistriškumas, kai su minimaliomis priemonėmis galima išgyventi ir perteikti tą emociją, kad visa tai išgyventų pats žiūrovas. Monospektaklyje tas ir yra įdomiausia, kad tu gali duoti impulsą žiūrovui pačiam visa tai susikurti ir nereikia dvidešimt aktorių scenoje, nes tada žiūrovas atsijungia, žiūri iš šalies.

 

Ką vertinate kūryboje apskritai?
Nuoširdumą.

 

O žmoguje?
Tą patį. Kuo toliau, tuo labiau pastebiu, vertybės keičiasi. Gal čia su amžiumi? Nežinau...savianalizės kažkokios, formų paieškos, bet tu suvoki, kad visa tai praeina, kad yra tik ši diena. Ir šiandien programoje „Tylos sodai“ skaitysiu Roberto Danio poeziją, tai taip nuoširdu, jautru. Skaičiau jo poeziją ir verkiau. Tiek daug išgyventa, ir galvoju: skaitys jį ir po dešimt metų.

 

Programa „Tylos sodai“ kuo ypatinga? Ką muzikos ir žodžio sinteze siekiate parodyti?
Labai mėgstu skaityti poeziją, o klausytis jos nėra lengva. Paprastai po dešimties minučių kiekvienas nueina pas save: ką padarė ar nepadarė, ką keistų - gyvena joje ir man muzikos intarpai tam ir reikalingi – pamąstymams, kad tas poezijos srautas nenutrūktų – poetas ar aktorius tiesiog skaitytų tuščioje scenoje, prožektoriaus šviesoje, kad žodžių srautas lietųsi lyg muzika, versmė. Pamėginau sujungti muziką ir poeziją, kad šie du menai susipintų, viens kitą papildytų. „Tylos sodai“ – lyg muzikos ir poezijos džiazas – kai aplink ir tyloje gimsta mintis, žodis, garsas... Skaitysiu lietuvių poetų D.Kajoko, J.Strielkūno, M.Martinaičio, Just. Marcinkevičiaus ir Roberto Danio kūrybą.

 

Ar vaikystėje išsivaizdavote save tuo, kas dabar esate?
Taip, kiek save atsimenu, suvokiu jau nuo dešimtis metų kažkur. Dėsningai to link.
Kai grįžtate namo, nusivalote grimą, tampate savimi. Kas ir kokia yra Birutė Mar namuose?
Nežinau. Tokia, kaip ir visi. Žinoma, nesu nei aktorė, nei poetė, kaip ir visi su savo išgyvenimais, istorija. Tai mitas, kad mes kitokie, kažkokie ypatingi. Tik per kūrybą save išgrynini, atsiskleidi.

 

Ir pabaikite sakinį „Jei nedirbčiau tai, ką dabar darau, tada...“
Tada būtų liūdna. Nežinau, gal gėles auginčiau. Jau dabar pradedu suprasti, kad bet ką darydamas gali būti laimingas.

Ačiū už pokalbį

Parengė Dainora Narkūnienė