Biblioteka

Klausimas gana banalus, bet vis tiek klausiu, kodėl pasirinkote aktoriaus profesiją?
Ai nebežinau, ką ir atsakyti, tiesa sakant. Pasirinkau, kad taip išėjo, toks ratas buvo aplinkinių žmonių: tėvai muzikantai, močiutė, teta – aktorės. Nuo to amžiaus, kai dar mokaisi mokykloje, bet jau pradedi galvoti, kuo čia būsi, pradedi suprasti, kad nieko nemoki. Pradėjau domėtis teatru. Buvo ir yra dabar toks Moksleivių liaudies teatras Vilniuje, kuriame daug gerų aktorių: ir S. Balandis, ir C. Graužinis, ir R. Petkevičius, S. Bareikis, A. Kernagis, tai pradėjau lankyti, nors sunku buvo tuo metu patekti – „bumas“ buvo to teatro. Kadangi į muziką stoti aš negalėjau, nes buvau daug pamokų praleidęs, tikslieji mokslai manęs kažkaip nedomino, taip išėjo, kad iš pradžių įstojau į universitetą, į lietuvių kalbą ir literatūrą, nes nebuvo aktorinio, o po armijos jau perstojau, – nieko ten tokio ypatingo, kažkaip savaime susiklostė.

 

Bet, žinoma, nesigailite pasirinkimu, nes šiuo metu yra daugybė žmonių, kurie studijuoja viena, o dirba kita.
Oi ne, neduok Dieve, aš turiu didžiulę laimę - dirbu darbą, kuris man patinka, kartais nekenčiu – gyvenu su juo pilną šeimyninį gyvenimą ir dėl to esu labai laimingas. Visada einu į nežinomybę, tai iš tikrųjų labai įdomu, aš niekada nežinau, kuo tas mano darbas pasibaigs: ar gražiai ar blogai, - visada gyvenu su diena atvira man ir esu atviras dėl to tam pasauliui, tai medžiagai su kuria dirbu. Sutinku daug įdomių žmonių, esu visiems savo kolegoms dėkingas, kad jie tokie sąžiningi ir visokių spalvų pasaulio pridovanoję – tai yra ir linksma, ir liūdna dėl to. Aš tai nesigailiu, bet kurie nori eiti į tai, tai turiu pasakyti, kad yra labai sunku, ir atrasti tą laiką, kai visa tai kelia džiaugsmą - iki jo reikia eiti. Būna visaip ir, matyt, tai bus visada. Reikia gerai pagalvoti, ypač šiais laikais: kažkaip keičiasi ir žmonių santykis į teatrą, ir teatro vieta truputį kinta, ir nežinia, kokia ji bus, tu pasirenki šį reikalą arba visam gyvenimui, arba tada nėra prasmės jo pasirinkti, o per tą gyvenimą gali įvairiai atsitikti: ir sunkių akimirkų, ir su finansais ten visada nėra gerai, reikia visada ieškoti pašalinių, per daug nenuklystat, darbų, bet dėl savęs aš esu.... tikras, nesigailiu...

 

Jau pas mus ne pirmą kartą atvykstate su poezija, kodėl skaitot poeziją ir kokie pasirinkimo kriterijai?
Aš pasirenku tai, kas mane liečia kaip žmogų, aktorių, todėl yra žymiai smagiau kalbėti tais žodžiais, tarkim, Rimvydas Stankevičius, Vytautas Mačernis, H. Radauskas, šiuo atveju M. Martinaitis, su juo praktiškai 20 metų „vaikštau“, atsirado pagaliau, kai šiaip ne taip pabaigiau S. Gedos ciklą, įrašiau į televiziją, o pradėjau visa šitą dalyką būtent su M. Martinaičiui. Šiandien oficialiai įgyvendinta, ką aš pradėjau, ką aš norėčiau padaryti su M. Martinaičiu, su šiuo jo visiškai genialiu kūriniu, pavyzdžiui, paversti spektakliu, gal mono, o su juo reikia elgti labai atsargiai, nes tas kūrinys yra begalybė, pasaulinis šedevras. Šis ciklas tiesiog užvaldė mane ir tai man labai daug reiškia, pirmiausiai, kad aš esu vienas, man smagu su ta poezija - labai intymus esi, nereikia daug ko vaidinti, tu gali būti daug arčiau savęs ir savo nervų, minties būdamas vienas, ir dar šiuo atveju kai turi tokį galingą dalyką kaip žodį - poezijos žodį.

 

 Man svarbu klausytojas, o jeigu jis yra dar jaunas, dar geriau. Svarbu ir žmogus, kuris domisi poezija, ir labai brangu, kai žmogui atidarai poeziją, jis neskaitė, o tu jį sudomini. Man teko tokių dalykų net ir kalėjime patirti, kai žmonės neskaitę pradėjo, reikia ieškoti kažkokių raktų, gal žmonės neturėjo galimybių?..

 

Mane įkvepia gyvenimas, daug kas: žmonės artimi ir tolimi, realizmas mūsų tragiškas, Lietuvos gamta, žmonės.

 

O ką veikiate be teatro, kūrybos?

Na be teatro negaliu pasakyt, ką būčiau pastarosiomis dienomis veikęs, bandžiau miegot, kas sunkiai gavosi, stengiuosi skaityti. Turėjau sunkią misiją, va čia pabaiga šiandien šio ciklo, dvylika dienų iš eilės kuriu spektaklį ir išvažiavimai... Be teatro, ką aš veikiu? Bendrauju su mylima moterim, artimaisiais, stengiuosi pamatyti juos, keliais draugais, kurie dar liko, stengiuosi šiek tiek laiko skirti sportui, kadangi mėgstu žaisti futbolą, kurį vis rečiau ir rečiau žaidžiu, tenisą ir krepšinį, šiaip vaikščiot labai mėgstu.

 

Nuo rytojaus... Oi labai daug pasižadu, bet nevykdau - darbas visada užbėga į priekį. Kitiems, kai duodu, tai stengiuosi vykdyti, bet sau kažkaip nelabai Tas kitas mano „aš“, oi jis turi man, ką pasakyti, bara visada - pasikalbu su savimi.

 

Gal ir liūdna, bet šiandien daugelį pažįsta tik per televiziją: aktorių, šokėją, muzikantą. Svarbu į ją patekti?
Na jaunam gal ir taip, bet aš nieko nekviečiu į tą televiziją, ne tame lygyje, kuriame dabar yra. Na žinot su tais aktoriais - žmogus gali nešioti savyje didžiausius lobius, o jo niekas nemato, jis niekam nereikalingas. Dabar labai mažai kas turi galimybių iš tikrųjų ateiti į teatrą, net ateiti dirbti. O kita problema - jaunas atėjęs į televiziją daug praras, neįgys patirties tos, kurią duoda teatras, kuris užgrūdina, nors kita vertus nieko ji iš tavęs neatims. Bėda, kad tave pažįsta per televiziją, nebėra to laiko, kada gali važinėti mėnesį po miestelius, pavyzdžiui, Utenoje mes nebuvom 10 metų su Jaunimo teatru. Turim pilną, visiškai atsinaujinusį repertuarą, o kodėl nevažiuojam, nežinau priežasčių, žinoma, būtų geriau, jei žinotų mano gerus vaidmenis teatre. Na dabar toks laikas, aš dalyvauju televizijoje tiek, kiek mane liečia, kaip aktorių, vaidinu serialuose.

 

Kokių silpnybių Andrius Bialobžeskis turi kaip žmogus?
Visokių - esu žmogus ir viskas, kas nesvetima jam.

 

 Tiek pat. Va, kad skaitau poeziją, ačiū Dievui, dar turiu fizinių jėgų, pakankamai valios dirbti savo darbą, pasiekti tikslų, kurie leidžia kovoti su silpnybėmis.
Artėja Šv. Kalėdos, ką norėtumėte rasti po eglute šiais metais?
O Jėzau, net negalvojau apie tai, tik suprantu, kad turėsiu tą siaubą, nors žinau, ką turėsiu kitiems nupirkti. O aš tai taikos ir ramybės mano kovingam ir audringam būdui norėčiau rasti po eglute ir kartu su savim atsinešti tą vakarą, į kurį aš eisiu.

 

Parengė Dainora Narkūnienė