Biblioteka

Literatūrologas Virginijus Gasiliūnas, laikydamas Antano Masionio knygą, apgailestavo poetą išėjus taip anksti - likus mažiau nei mėnesiui iki 33 – čiojo gimtadienio (1941 – 1974 m.), bet palikus nei daug, nei mažai: poezijos knygelę „Vardan Dienovidžio“ (1970 m.), rinkinį „Kelias“ (1974 m.) išėjusį jau po autoriaus mirties, kuris buvo skiriamas jo mirusiai motinai ir, anot literatūrologo, „paminkliukas jam pačiam“. 1980 m. išleistoje rinktinėje „Poezija. Kritika“ sudėta A. Masionio poezija, atrinkti geriausi straipsniai, „tiesa, trūksta užrašų knygelių, laiškų, bet gal ateis laikas, kai dar kartą bus grįžta prie šios knygos“, - dalijosi mintimis literatūrologas. „Kad suvoktum kūrybą, pirmiausiai reikia suprasti patį žmogų“,- apie draugą rašęs B. Radzevičius žurnale „Sietynas“ (1989), kurį poetas traukė kaip priešingybė – tas asmenybės prieštaringumas, veržlumas, pasitikėjimas savimi, kategoriškumas – jaunystė – didelis siekis, kada lengvai viskas sekasi. „A. Masionio portretą gali padėti nupiešti ir M. K. Čiurlionio „Turkų maršas“, buvęs mėgstamiausiu jo kūriniu“, - akcentavo literatūrologas. A. Masionio savybė - polinkis ginčytis, nepaisyti didelių autoritetų, savotiškai suformavo tą prieštaringumą. Nors poetas pats vertinęs, rašęs recenzijas, kartu labai išgyvenęs kritiką jam pačiam, anot prof. V. Daujotytės, „kad jo eilėraščiai per daug literatūriški, per daug meno, per mažai gyvenimo, per daug abstrakcijų, kurios tiktų filosofiniam tekstui, o ne lyrikai“.
A. Masionis eseistinei literatūrai buvo pasirengęs, pasak pačio poeto „eseistika –tai subrendusios asmenybės žanras“, nors jo laikais šis žanras nebuvęs populiarus. Kaip eseistus A. Masionis mini S. Daukantą, Vaižganto kūrybą, tarybinėj literatūroj vienintelis poetas eseistas E. Mieželaitis, šalia mini ir V. Kubilių. Pats svajojęs parašyti tokio laisvumo eseistines studijas apie B. Sruogą, Vaižgantą, V. Mykolaitį – Putiną.
Esė žanro aukso amžius siejamas su R. Rastausku „Privati teritorija“ (2009), kuriam paskirta nacionalinė premija, nors prieš dešimt metų tai būtų neįsivaizduojamas dalykas, - kalbėjo eseistas L. Jonušys. „Šiaurės Atėnų“ redaktorės teigimu, „šiandien esė bacila persimeta ir į kitus žanrus, ateina kitos kartos eseistai – štai, kad ir literatūrologė Viktorija Daujotytė eseistiniu stiliumi rašo rimtas akademines knygas, A. Andriuškevičiaus, G. Radvilavičiūtės tekstai sugula į knygas“.
Vakaras didžia dalimi nukreiptas į literatūros dalykus, nestokojo ir jausmingų prisiminimų, poezijos, dainų. Jaunesnis brolis Stasys prisiminęs varganus pokario vaikystės metus iki šiol atsimena pirmuosius brolio kūrybos daigelius, norą mokytis, pasišventimą bažnyčios tarnystei. Pritardamas lūpine armonikėle ir varpeliu padainavo dar vieną A. Masionio eilėraštį. Skambėjo vyžuoniškių poetui skirtos eilės, Vyžuonų kultūros centro moterų ansamblio „Versmė“ dainos, paįvairinančios vakaro pokalbį apie poeto veiklą, jo įtaką literatūrai.

Parengė Dainora Narkūnienė