Biblioteka

Vakarą pradėjęs rašytojas, vyr. redaktorius Danielius Mušinskas pirmiausia susirinkuosius apipylė klausimais, paskelbęs konkursą apie patį žurnalą ,,Metai“-Lietuvos mėnesinį literatūrinį ir kultūrinį žurnalą, einantį nuo 1991 m. Vilniuje vietoj žurnalo ,,Pergalė“. Vyr. Redaktorius akcentavo, jog ,,Metai“ leidžiami rašytojų sąjungos, kuri spausdina originalią bei verstinę literatūrą, eseistiką, literatūros mokslo ir kritikos straipsnius, recenzijas, publicistiką. Labiausiai darbuotojai džiaugėsi, jog skelbia debiutuojančių autorių kūrybą, tremties ir rezistencijos atsiminimus, literatūrinį palikimą. D. Mušinskas džiaugėsi, jog 16 metų (nuo 1994m. Nr. 4) dirbant redakcijoje vis dar pavyksta žurnalui įkvėpti gyvybės, nors, anot jo, ,,vis mąžta rašytojų, o jaunimas kuriasi savo internetines svetaines, kuriose rašo taip atitraukadamas nuo tikrų rašytojų skaitymo“.

Miesto kultūros poetas, melancholiškasis meilės ir rudens dainius, vadinamas paskutiniuoju lyriku Antanas A. Jonynas, žavintis nuoširdžiu kalbėjimu, melancholiška nuotaika bei paprasta šnekamąja kalba džiugino klausytojus savos kūrybos eilėraščiais. Dalijosi mintimis apie žurnalą, kuris, pasak poeto, ,,vienintelis rašotojų žurnalas galįs atskleisti literatūros vyksmą, patį procesą‘‘ bei prisipažino, jog norėtų, kad ,,Metai“būtų dažniau skaitomas žurnalas.

Literastūrą kaip ligą įvardinęs poetas, prozininkas, vertėjas, publicistas Benediktas Januševičius- ,,Metų“ prozos skyriaus redaktorius-šmaikščiai dalijosi mintimis apie ,,apšilimą“ redakcijoje, darbus, ,,kurių niekas nemėgta“. ,,Žurnalas ,,Metai“ turi vieną neigiamą savybę, paveldėtą iš ,,Pergalės“ – jų tiek prisikaupia, kad man, kaip žmogui, tenkančiam dažnai kraustytis, sunku ir palikti ir gabenti,- juokavo B. Januševičius,- gerai tik tai, kad žurnalas išeina dažniau nei knyga, bet rečiau nei laikraštis. Įdomu buvo klausytis poeto skaitomų eilių, kuriose forsuojama alogiškomis jungtimis, žaidžiama garsais ir vizualiu jų perteikimu.

D. Mušinskas popietę baigė novele ,,Apsilankymas kurorte“, kurioje autorius perteikė šiųdienos rutinos siaubą, nepagrįstas iliuzijas, atidumą mažąjam žmogui, kuriam naujieji laikai nesuteikė geresnio gyvenimo. Tačiau dovanos sušildė vakaro klausytojus, kaip antai Petronis, Valančiūnas linkėjo ,,Metų“ redakcijai ilgų, kūrybingų metų.